Šioje knygoje dėstomą politinės filosofijos doktriną galima apibūdinti kaipkolektyvizmo (socializmo) ir etatizmo priešybę. Ji perima ir tęsia individualistinę klasikinioliberalizmo tradiciją, kurią po maždaug šimtmečio trukmės pergalingo žygio per pasaul.

įXX amžiuje daugiau ar mažiau sėkmingai išstūmė įvairios kolektyvizmo atmainos. Atrodytų, jogdabar, socializmui visur žlugus arba žlungant, į praktinį visuomenės gyvenimą turėtų grįžti teorinėjo alternatyva. Toks procesas išties vyksta, tačiau labai lėtai ir vangiai – nusivylimo kolektyvistinevizija nepakeičia susižavėjimas individualistine vizija. Politinėje praktikoje įvairiomisproporcijomis derinami šių dviejų priešingų vizijų principai, einama 'vidurio', arba 'trečiuoju', keliu.'Vidurio' kelio nuostatos vyrauja ir politinėje teorijoje bei apskritai socialiniuose moksluose.

Kadangi principų lygmenyje individualizmas ir kolektyvizmas yra diametraliai priešingos irnesuderinamos doktrinos, 'vidurio' kelio strategija verčia vengti šio lygmens diskusijų apsiribojant'praktiškesnių', 'dalykiškesnių', 'apčiuopiamesnių' problemų svarstymu. Teorinių principų grynumas,teorinis nuoseklumas bei radikalumas nėra vertinamas, jis dažnai traktuojamas kaip dogmatizmas,utopizmas bei atitrūkimas nuo socialinės realybės. Vietoje pastangų naujai įsigilinti į principinioginčo esmę vyrauja nusistatymas nesivelti į principų problematiką, vengti principinio angažavimosi,dviejų sistemų pasirinkimo klausimu laikytis 'nešališkos', 'objektyvios' pozicijos. Stilistiškai šiąpoziciją išreiškia formos 'taip, bet' argumentai. „Taip, kapitalizmo ekonomika pasitvirtina, betkapitalizmas negarantuoja socialinio teisingumo.“ „Taip, nuosavybę reikia gerbti, bet atsiradusvisuomeniniam reikalui ją galima nusavinti.“ „Taip, rinka turi būti laisva, bet ji negali būti paliktasavieigai“ ir t.t., ir pan. Šis 'taip, bet' išreiškia vyraujančią intelektinę nuostatą