Skaitydamas J. L. Borgesą, visada patenki į paradoksų labirintą. Jis ir racionalus, ir iracionalus, gal net mistikas, jis visada hipotetinis kaip galimybė, bet kartu realus kaip kasdienybė. Jis sapninis, bet ir bendrakultūris. Jis – bandantis užsukti į sąmonės paribius ir išvysti iliuzinę būties visumą, dar iki galo nesuvoktą šabloniško proto. Ir čia pat, tuo pačiu savo protu pakankamai aiškiai atskiriantis vaizduotės ir ovio ribas. Jis – nuolat susiskaidantis lyg Protėjas, gal net lyg klounas, kad apgautų mirtį, parodydamas vis kitą veidą. Poetas, intelektualas, eruditas, novelistas, kosmopolitas, eseistas, eskapistas, inspektorius, vertėjas, redaktorius, kabalistas, bibliotekos direktorius, daugybės universitetų garbės daktaras, galybės literatūrinių premijų lauretas, bbbbb..., stabas.Ir kartais įsiutęs norėtum mesti tam neregiui į veidą akmenį, ir, atrodo, tuoj, tuoj, tuoj plona padorumo kaukė suplyš, baigsis apsimetinėjimas, o snaudulys bei paribiai nušvis avanscenoje ir parodys savo tikrą gyvenimo žaismę. Taip į miego gatvę įsiveržia dvigubas košmaras. Ir staiga pajunti, kad tai jis metė į tave akmenį, o ne tu, tai jis – matadoras, erzinantis tave – bulių, o ne tu jį. Gal visai ir ne bulių, o Minotaurą (palengva atsidūsti), tad vienintelė išeitis – susidraugauti su Tesėju-Borgesu ir vėl pasilikti saugoti jo vienatvės labirinto.P. S. Niekada nesistenkite ką nors parašyti apie knygas, kurios jums patinka.